HANDRIT


Ögmundur Helgason
forstöšumašur Handritadeildar Landsbókasafns

Eiginhandarrit Hallgrķms Péturssonar aš Passķusįlmunum


Margrét Eggertsdóttir
sérfręšingur į Įrnastofnun

Varšveisla verka Hallgrķms Péturssonar


Anno 1659 Hallgrķmur Pétursson
Undirskrift Hallgrķms Péturssonar

Sżnishorn eiginhandarrits Hallgrķms Péturssonar, JS 337 4to
įsamt stafréttum texta (fyrsti sįlmur)



Ögmundur Helgason

Eiginhandarrit Hallgrķms Péturssonar aš Passķusįlmunum

Eiginhandarrit séra Hallgrķms Péturssonar aš Passķusįlmunum, JS 337 4to, sem Landsbókasafn Ķslands - Hįskólabókasafn gaf śt ljósprentaš įriš 1996, er 18.4314.5 sm aš stęrš, 12 arkir, 4 blöš hver örk, samtals 48 blöš įn tölusetningar. Į hverri fullritašri sķšu eru allt aš 30 lķnur ķ samfelldum texta. Blaš 1r er titilsķša sįlmanna, og kemur žar fram aš žeir séu ortir og skrifašir įriš 1659, į 1v eru formįlsorš skįldsins, į 2r-46v er sįlmatextinn, en žar fyrir aftan į 47r-v sįlmurinn Um daušans óvissan tķma og į 47v-48v Um fallvalt heimsins lįn.

Haft er fyrir satt aš žetta handrit Passķusįlmanna hafi Hallgrķmur sent Ragnheiši Brynjólfsdóttur Sveinssonar, biskups ķ Skįlholti, ķ maķmįnuši įriš 1661. Var Brynjólfur biskup sérstakur velgjöršamašur Hallgrķms, eins og vķša mį lesa um ķ samtķmaheimildum.

Ekki er beinlķnis vitaš hvers vegna Hallgrķmur sendi Ragnheiši sįlma sķna, en hins vegar er kunnugt aš hann sendi einnig sįlmana fjórum öšrum konum, eiginkonum og dętrum vina sinna. Veršur helst getum aš žvķ leitt aš žessum konum hafi hann treyst fremur öšrum til aš meta verk sitt aš veršleikum. Einnig hefur Hallgrķmur sent sįlmana Jóni Jónssyni prófasti į Melum ķ Melasveit, auk žess sem hann hefur geymt hjį sér eigiš eintak. Öll žessi eiginhandarrit eru nś glötuš nema JS 337 4to sem eitt hefur varšveist til žessa dags.

Tileinkunarorš Hallgrķms til Ragnheišar, sem hefšu įtt aš vera ķ handriti hennar, eru žó ekki til meš hans hendi. Žau er aš finna ķ handritinu JS 272 4to, ķ eftirriti Hįlfdanar Einarssonar skólameistara į Hólum og eru žannig: „Erusamre, gudhręddre og velsidugre | jomfru Ragnheide Bryniolfs dotter | ad Skälhollte, sender žetta psal | makver til eins gods kyn | ningar merkis j Christi | kięrleika | Hallgrimur Petursson pr(estur ) | Saurbę ä Hval fiardarstrónd | Anno 1661 in majo. | Mikill er munur heims og himins | sa ma heimi neita, sem himins vill leita.

Ķ ritverki Magnśsar Jónssonar um Hallgrķm Pétursson er fjallaš um JS 337 4to og komist aš žeirri nišurstöšu aš žaš handrit sé hiš sama og Hallgrķmur sendi Ragnheiši žótt žar vanti fyrrgreinda tileinkun. Magnśs bendir į aš ķ JS 272 4to taki Hįlfdan Einarsson einnig fram aš hjį Hallgrķmi hafi veriš formįli og mešmęlaskrif Jóns Jónssonar prófasts į Melum, sem hann fékk til aš rita um sįlmana, en sé nś ekki lengur į sķnum staš, fremur en tileinkunin, heldur ķ žessu sama afriti. Kemur hann žessu illa heim og saman, en lżkur žannig oršum sķnum aš sé um aš ręša sama handritiš žį ętti žetta efni aš hafa veriš į sérstöku blaši eša blöšum og sķšan oršiš višskila sem ekki sé ómögulegt. Hér veršur hin sama nišurstaša aš sennilega vanti nś eina örk framan af handritinu žar sem veriš hafi umręddur texti. Hefur žessi örk žį veriš numin į brott eftir aš Hįlfdan ritaši hjį sér žaš sem į henni stóš, og er ekki ólķklegt aš žaš hafi gerst žegar handritiš var fęrt ķ band einhvern tķma į fyrri hluta 19. aldar. Minna mį į aš į žeim tķma var handritiš ķ fórum žekkts bókbindara eins og kemur fram hér į eftir.

Pįll Eggert Ólason hefur rakiš sögu Passķusįlmahandritsins af fyllstri kostgęfni, allt frį žvķ aš Ragnheišur Brynjólfsdóttir eignašist žaš og žar til žessi dżrgripur komst ķ vörslu Landsbókasafns sem žjóšareign. - Eftir dauša Ragnheišar og sķšar Brynjólfs biskups eignašist handritiš Sigrķšur Halldórsdóttir, mįgkona og erfingi biskupsins, er var kona séra Torfa Jónssonar ķ Gaulverjabę, žį sonur žeirra, séra Jón į Breišabólstaš ķ Fljótshlķš, žvķ nęst sonur hans, Björn į Nśpi ķ Dżrafirši, og žar į eftir sonur hans, Jón ķ Innri-Hjaršardal ķ sömu sveit. Jón gaf sķšan handritiš Hįlfdani Einarssyni skólameistara į Hólum, sem lét sér mjög annt um kvešskapargeymd séra Hallgrķms og rannsakaši og gaf śt sįlma hans og veraldleg kvęši aš ströngustu kröfum sķns tķma. Eftir andlįt Hįlfdanar komst handritiš ķ eigu Ragnheišar Ólafsdóttur, konu Jónasar Scheving sżslumanns į Leirį, fremur en Ólafs Stefįnssonar stiftamtmanns, föšur hennar, og sķšar ķ hendur Jóns Jóhannessonar bókbindara ķ Leirįrgöršum, sem seldi žaš Jóni Gušmundssyni ritstjóra Žjóšólfs. Žennan dżrgrip sendi Jón loks aš gjöf vildarvini sķnum og nafna, Jóni Siguršssyni forseta ķ Kaupmannahöfn, samkvęmt bréfi sem dagsett er 28. febrśar 1855.

Įriš 1877 keypti Alžingi allar bękur og handrit Jóns Siguršssonar til handa Landsbókasafni. Hann hélt žó gögnum sķnum til ęviloka, 7. desember 1879, en žį voru žau send jafnskjótt sem viš varš komiš hingaš til lands. Voru Passķusįlmarnir mešal handrita og prentašra bóka sem flutt var til landsins įriš 1880, en formlega afhent Landsbókasafni meš bréfi frį landshöfšingja 26. september 1881. Handritum Jóns hefur alla tķš veriš haldiš ašgreindum frį öšru handritaefni. Eru žau auškennd meš fangamarki hans, JS. Eins og fram hefur komiš ber Passķusįlmahandritiš nśmeriš 337 4to ķ safninu.

Viš gagngera višgerš į haustdögum 1995 var Passķusįlmahandritiš tekiš śr bandi sem žaš hafši veriš ķ frį žvķ į 19. öld, svoköllušu hįlfbandi, skinn į kili en pappķr į spjöldum. Žegar handritiš var bundiš hefur samkvęmt venju žótt naušsynlegt aš jafna arkir į jöšrum, en er beitt var skuršhnķfnum hefur sneišst brot af staf eša jafnvel heill stafur į stöku staš, žar sem ritaš hafši veriš utarlega į spįssķu. Žį hefur bókin einnig veriš lituš blį ķ snišum.

Frį sama tķma gętu einnig veriš styrktarręmur sem vķša voru lķmdar į rifnar eša skaddašar blašrendur og einnig į nokkrum stöšum inni viš kjöl, svo aš sums stašar hurfu versanśmer eša jašartextar undir ręmurnar. Voru žessir įlķmingar fjarlęgšir viš višgeršina.

Pappķrinn er brśnleitur og blek ljósbrśnt. Į sķšari tķmum hefur į stöku staš veriš skrifaš ofan ķ upphaflega blekiš og bętt viš merkjum yfir stafi į tveimur öftustu blöšunum sem eru langmest skemmd af öllu handritinu.

Letur eša stafagerš handritsins er - sem į flestöllum ķslenskum handritum fyrr į öldum - aš langmestum hluta af gotneskum toga. Žar er um aš ręša svokallaša fljótaskrift, en einnig bregšur fyrir settletri, mešal annars ķ öllum fyrirsögnum. Bókstafi sem ęttašir eru śr latķnuletri mį žó sjį vķša, eins og viš er aš bśast, einkum ķ settleturstextum.

Žar sem settletur er aš finna ķ sįlmatextanum, allt frį einu orši til nokkurra versa, viršist augljóst aš stundum sé um aš ręša įhersluauškenni, en annars stašar sé žetta gert af handahófi, svo sem žegar fyrsta lķna ķ versi er rituš žannig eša žar sem breytt er leturgerš ķ mišri setningu. Er langt ķ frį aš regla verši fundin ķ žessu efni. Žess er aš geta aš meira er um settletur ķ fyrri en sķšari hluta handritsins.

Frį hendi skįldsins veršur ekki heldur fundin nein almenn regla um notkun stórs upphafsstafs, og stafsetning er aš hans eigin hętti, jafnvel stundum ósamręmi ķ sömu oršum, svo sem tķtt er hjį skrifurum į fyrri tķmum.

Ķ handritinu er hvert vers ritaš ķ fullum lķnum, eins og venja var fyrr į tķš til aš nżta pappķrinn. Į eftir hverri hendingu eru oftast skįsett greinimerki eša greinistrik sem lķkjast mest nśtķmakommum, en eru žó oftast stęrri. Vķša vantar samt žessi merki og gętu žį hafa gleymst eša mįšst śt. Einnig er žau aš finna į stöku staš svo sem til aš tįkna rétta įherslu žar sem ekki eru ljóšlķnuskil. Ķ lok versa er oft ekki aš sjį nein merki, ellegar fyrrnefnd skįstrik eru sett į eftir žeim eša punktar eša jafnvel bęši tįknin, allt įn sżnilegrar reglu. Žį kemur fyrir aš punktar séu settir til įherslu eša nįnast žar sem nś vęru höfš upphrópunarmerki.

Fernt er žaš ķ handritinu, sem veršur ekki eša hefur ekki veriš rakiš til Hallgrķms Péturssonar sjįlfs: Nešst į blaš 48v hefur Hįlfdan Einarsson skólameistari į Hólum ritaš eftirfarandi orš sem lżsa žvķ į hvern hįtt hann eignašist handritiš: „Žetta eiginn handar rit s[įl.?] s[r.?] Hallgr[ķms?] hef eg | undir skrifadur eignast frį Ióni Biarnarsyni ķ Ynnri | Hjardardal i Dyra fyrdi. Holum d(en) 28 aug(ust) 1773 | Hįlfdan Einarsson". Į blöšum 5r, 9r, 13r, 17r, 21r, 25r, 29r, 33r, 37r, 41r og 45r eru arkamerki er hefšu getaš veriš sett žegar bókin var bśin undir band. Er hver örk, aš undantekinni hinni fremstu, auškennd meš stórum bókstaf į latķnuletri, žaš er frį B til M. Einnig hefur veriš fariš ofan ķ eša sett merki yfir stafi, einkum į aftasta blaši. Er žaš vķša ranglega gert, sé mišaš viš ritunartķmann, en ķ samręmi viš venju sķšari tķma. Loks er žess aš geta aš Finnur Jónsson telur aš hönd Hallgrķms sé ekki į žeim texta sem ritašur er nešan undir lokalķnu sjįlfra Passķusįlmanna, nešst į 46v. Er höndin miklu vandvirknislegri og stafagerš śr latķnuletri. Žaš eru oršin: „Lofadur sie Gud og blessad sie hans heilaga nafn ad eylijfu | Amen Amen | 1661 in januario | Deo mihi amico sat felix." - Žessi įlyktun Finns, žaš er aš hér sé um aš ręša ašra hönd en séra Hallgrķms, viršist žó geta orkaš tvķmęlis. Magnśs Jónsson dregur nišurstöšur hans stórlega ķ efa og skal hér tekiš undir orš hans. Telur Magnśs vafaoršin rituš strax eftir aš lokiš var viš sįlmana, en einnig mį hugsa sér aš žeim hafi ekki veriš bętt viš fyrr en tveimur įrum sķšar, eins og įrtališ ber meš sér, ef til vill eftir aš Hallgrķmur hafši įkvešiš aš senda Ragnheiši biskupsdóttur handritiš. Finnur kallar stafina tilgeršarlega og bendir į aš sumir žeirra séu lįtnir enda į feitum hala nešan viš lķnu eša śt śr toppnum. Slķka hala mį reyndar sjį sums stašar ķ sįlmatextanum, svo sem nešst į blöšum 32r og 36r. Žį mį sjį mjög lķka drętti og eru ķ sumum hinna sömu stafa af sömu gerš ķ sįlmunum. Helst er aš nefna stafi meš sérstök einkenni, svo sem lķtiš s, er bera mį saman viš sama staf ķ yfirskrift hvers sįlms, og stórt A, eša žį allt oršiš Amen, žar sem žaš viršist ritaš af vandvirkni, til dęmis ķ lok 17. og 47. sįlms. Loks skal sérstaklega bent į aš hér er ritaš stórt B fremst ķ orši, eins og heita mį undantekningarlaust ķ sįlmatextanum, žótt annars hefjist flest hlišstęš orš į litlum staf ķ žessum texta.

Vert er aš hafa ķ huga aš frį žvķ aš Hallgrķmur ritaši JS 337 4to og žar til sįlmarnir voru prentašir leiš rśmlega hįlfur įratugur. Er ekkert lķklegra en hann hafi endurskošaš texta sinn į žeim tķma svo aš allt getur veriš meš felldu um žann mun sem er į handritinu og hinum prentaša texta žegar frį eru taldar setjaravillur ķ frumśtgįfunni.

Prentašar grundvallarheimildir

Finnur Jónsson: Formįli aš ritinu Passķusįlmar Hallgrķms Pjeturssonar. Kaupmannahöfn 1924.

Magnśs Jónsson: Hallgrķmur Pétursson, ęfi hans og starf, I-II. Reykjavķk 1947.

Arne Mųller: Hallgrķmur Péturssons Passionssalmer. Kjųbenhavn 1922.

Pįll Eggert Ólason: Athugasemdir um Passķusįlmahandrit. Skķrnir, CXIII. įr. Reykjavķk 1939.

_______. Ferill Passķusįlmahandrits sķra Hallgrķms Péturssonar. Skķrnir, CI. įr. Reykjavķk 1927.

_______. Nokkur orš um handritiš. [Eftirmįli viš ljósprentun Passķusįlmanna.] Reykjavķk 1946.

© Ögmundur Helgason. Birtist upphaflega ķ ritinu śtgįfu Landsbókasafns Ķslands - Hįskólabókasafns (1996)


 

Margrét Eggertsdóttir

Varšveisla verka sr. Hallgrķms Péturssonar

Eiginhandarrit Hallgrķms Péturssonar eru nś sįrafį varšveitt en tališ er aš hann hafi sjįlfur skrifaš upp, eša lįtiš skrifa, alla sįlma sķna og lengri kvęši. Til eru heilu kvęšabękurnar sem skįld hafa ritaš eigin hendi, t.d sr. Bjarni Gissurarson ķ Žingmśla (1621-1712), eša žį aš varšveist hafa afrit af eiginhandarritum eins og handrit aš kvęšabókum sr. Ólafs Jónssonar į Söndum (1560-1627). Žaš er žvķ nokkuš einkennilegt aš ekkert slķkt skuli hafi varšveist af kvešskap Hallgrķms.

Žvķ hefur veriš slegiš fram aš Įrni Magnśsson kunni aš hafa safnaš handritum Hallgrķms og žau brunniš ķ Kaupmannahöfn 1728 en fyrir žvķ eru žó engar heimildir. Hins vegar er vitaš aš bruni varš ķ Saurbę įriš 1662, žį brann bęr Hallgrķms til kaldra kola, og kynni žaš mešal annars aš skżra žetta mįl. Greinilegt er af oršum Hįlfdanar Einarssonar į sķšari hluta įtjįndu aldar aš į hans dögum er lķtiš sem ekkert varšveitt meš hendi Hallgrķms. Einu eiginhandarritin aš verkum sr. Hallgrķms sem varšveist hafa eru annars vegar handrit ķ Landsbókasafni (JS 337 4to) žar sem eru Passķusįlmarnir og aš auki ljóšmęlin Allt eins og blómstriš eina og Allt heimsins glysiš, fordild frķš; og hins vegar handrit ķ British Library ķ London (BL Add 11.193) meš skżringum Hallgrķms viš dróttkvęšar vķsur ķ Ólafs sögu Tryggvasonar ķ Flateyjarbók en žęr skżringar gerši Hallgrķmur aš beišni Brynjólfs biskups Sveinssonar.

Eyjólfur, sonur sr. Hallgrķms, mun hafa safnaš allmiklu af kvešskap föšur sķns saman ķ kver. Nišjar Hallgrķms įttu kveriš en sķšar komst žaš ķ eigu Pįls Vķdalķns. Ķ rithöfundatali sķnu, Recensus poetarum et scriptorum, žar sem mešal annars er fjallaš um Hallgrķm Pétursson, segir Pįll: "Ég hef fengiš hjį sonarsonum hans kver ķ įtta blaša broti, skaddaš og illa fariš af margs konar fśa, en ķ žvķ höfšu veriš bęši žessi sįlmur og żmislegt annaš, bęši sįlmar og vķsur Hallgrķms; žetta kver sögšu žeir aš vęri meš eigin hendi ekki Hallgrķms sjįlfs, heldur Eyjólfs sonar hans. En žar sem ekki var hęgt aš varšveita žetta kver vegna fśa, lét ég skrifara mķna skrifa žaš vandlega upp og į žaš enn, aš vķsu spillt af mörgum eyšum žar sem bókarslitriš varš ekki lesiš". Žvķ mišur mun kveriš sem hér var lżst og afrit Pįls nś hvort tveggja vera glataš.

Hins vegar eru įkvešin handrit sem ętla mį aš standi eiginhandarritunum nęr er önnur. Eitt žeirra er tališ vera skrifaš upp eftir einu af eiginhandritum Hallgrķms aš Passķusįlmunum, žvķ sem hann tileinkaši og sendi mįgkonunum, Helgu Įrnadóttur ķ Hķtardal, konu sr. Žóršar Jónssonar og Kristķnu Jónsdóttur, konu Siguršar lögmanns Jónssonar ķ Einarsnesi, enda eru įvarpsorš Hallgrķms til žeirra varšveitt ķ žessu handriti, dagsett 5. maķ 1660. Auk žess er žar formįli séra Jóns į Melum aš Passķusįlmunum. Annaš handrit mį nefna sem allt bendir til aš standi nįlęgt upphaflegri gerš. Žaš er skrifaš af Gušmundi Runólfssyni eins og fram kemur į forsķšu; fyrri hlutinn į Staš ķ Grindavķk 1730 en seinni hlutinn ķ Vestmannaeyjum 1736 (JS 208 8vo). Passķusįlmarnir eru ekki ķ žessu handriti en żmsir ašrir sįlmar Hallgrķms og kvęši. Hallgrķmi er eignaš allt sem er ķ fyrri hluta handritsins og nišurröšun efnisins ķ žessu handriti er mjög svipuš nišurröšun efnisins ķ nokkrum öšrum handritum sem varšveita kvešskap Hallgrķms, sem og ķ fyrstu śtgįfu Hallgrķmskvers. Žetta hvort tveggja gęti bent til žess aš hér vęru leifar af kvęšasafni. Auk žess er žetta handrit eitt af fįum sem örugglega er eldra en prentašar śtgįfur af kvęšum og sįlmum sr. Hallgrķms.Samt sem įšur er mįliš ekki svo einfalt aš hęgt sé aš birta öll ljóšmęli Hallgrķms sem varšveitt eru ķ žessu įgęta handriti eins og žau eru žar, heldur veršur aš meta hvern texta śt af fyrir sig, t.d. er Flęršarsenna žarna varšveitt en reyndist viš samanburš handrita hafa betri og upprunalegri texta ķ handriti sem er enn eldra eša frį sķšari hluta sautjįndu aldar og mun vera upprunniš ķ Borgarfirši.

Sį sem fęst viš aš gefa kvešskap sr. Hallgrķms śt – annan en Passķusįlmana – veršur aš velja milli uppskrifta sem eru ekki komnar beint frį höfundinum og hljóta žvķ aš hafa brenglast meira eša minna. Žaš er ekki ķ valdi śtgefenda aš endurskapa texta skįldsins eins og hann var upphaflega, hins vegar er hęgt aš reyna aš gefa rétta mynd af varšveislu kvęšanna, velja žann texta sem trślegt er aš hafi stašiš nęst hinum upprunalega og gefa lesendum kost į aš kynna sér hinar żmsu geršir kvęšanna og hvernig žęr tengjast. Alkunn er žessi vķsa sr. Hallgrķms sem hann į aš hafa ort žegar hann sį uppskrift af Króka-Refs rķmum:

Séš hef ég įšur rķmur Refs
ritašar mķnum penna,
en nś er mér oršiš allt til efs
hvort eigi mér aš kenna.

Einnig kemur fram ķ formįla aš Passķusįlmunum ósk um aš menn fęri ekki śr lagi žaš sem hann hefur ort sem ber aušvitaš vitni um ótta viš aš svo fari: „Enn žess er eg aff gudhręddum monnum oskande ad eige vr lage fęre, nie mijnum ordum breite ..." (JS 337 4to, 1v).

Žau handrit sem standa skįldinu nįlęgt ķ tķma eša meš öšrum oršum eru skrifuš į 17. öld eru ekki mörg, en einkennilegt er aš texti žeirra er oft ekki sķšur brenglašur en texti annarra handrita. Į žetta ekki sķst viš um hiš merka kvęši hans, Aldarhįtt. Žetta kvęši viršist hafa notiš vinsęlda ef marka mį hvaš žaš er varšveitt ķ mörgum uppskriftum en hefur einnig žótt torskiliš eins og sjį mį af žvķ aš skżringar voru samdar viš žaš.

Žaš er ljóst aš kvęši og sįlmar sem skrifuš voru upp ķ handritum į sautjįndu og įtjįndu öld hafa nęr undantekningarlaust tekiš miklum breytingum. Oft er augljóslega um mislestur aš ręša en einnig er hugsanlegt aš skrifarar hafi viljandi breytt żmsu og tališ žaš vera til bóta. Auk žess er lķklegt aš menn hafi kunnaš žennan kvešskap utan aš og skrifaš hann upp eftir minni. Žar viš bętist aš ólķkar geršir mį hugsanlega aš einhverju leyti rekja til žess sem orti. Vitaš er aš Hallgrķmur Pétursson skrifaši Passķusįlmana sjįlfur upp nokkrum sinnum og sendi vinum sķnum og aš nokkur munur var sums stašar į sįlmunum ķ žessum handritum. Į sama hįtt er vel hugsanlegt aš tvęr eša jafnvel fleiri mismunandi geršir kvęšis eša sįlms megi rekja til skįldsins sjįlfs.

Žaš er mikilvęgt aš įtta sig į žvķ aš sįlmar og kvęši voru skrifuš upp til notkunar. Fólk söng sįlmana og fór meš kvęšin sér til gleši og įnęgju, til huggunar ķ raunum og til aš skilja betur gang veraldarinnar. Handrit voru skrifuš handa įkvešnu fólki og sķšan gengu žau milli manna, oft ķ sömu fjölskyldunni, kynslóš eftir kynslóš. Ef skrifari var sjįlfur hagmęltur eša skįld skrifaši hann eigin skįldskap upp innan um kvęši annarra. Oft er žaš tilviljun hvort höfundar er getiš enda munu menn ekki hafa litiš į žaš sem ašalatriši, allra sķst žegar um sįlma var aš ręša. Įšur hefur žess veriš getiš aš skżringar voru samdar viš kvęši Hallgrķms, Aldarhįtt. Sr. Eyjólfur Jónsson lęrši į Völlum ķ Svarfašardal er annar žeirra sem vitaš er aš sömdu skżringar viš kvęšiš. Hann orti lķka vķsu um žaš og hśn fylgir kvęšinu ķ nokkrum handritum. Hśn hljóšar svo:

Aldarhįtt ég enda hér,
óšaržįtt sem bestur er,
fróšleiksmįtt sį fręgstan tér
furšu dįtt ķ sjįlfum sér.

Žannig mį stundum finna ķ handritum vķsur eša athugasemdir sem eru eins konar svar eša višbrögš lesenda viš žvķ sem žar er skrifaš upp. Žaš er einnig ljóst aš žótt kvęši eša sįlmur kęmi į prent breytti žaš engu um aš menn héldu įfram aš skrifa textann upp eftir handriti įn tillits til žess hvernig hann var prentašur; hinn prentaši texti var ekki endilega talinn réttmętari eša uppskrifarar höfšu alls ekki prentaša bók handbęra. Hitt er lķka til aš texti ķ handriti sé einfaldlega nįkvęm uppskrift į prentušum texta og hafi žannig ekkert textagildi.

Oft var žaš svo aš tilgangurinn helgaši mešališ žegar kvęšin voru skrifuš upp. Sem dęmi mį nefna nokkur erindi eftir sr. Hallgrķm sem hafa upphafiš Žeir undanförnu öšrum benda og hafa ķ tveimur handritum fyrirsögnina „Aš mašur athugi jafnan sinn dauša" og viršast žvķ vera hugleišing um daušann. Hins vegar eru nokkur erindi śr sįlminum varšveitt meš erindinu Almįttugur Guš žķn gęti sem er lukkuósk sr. Hallgrķms til Siguršar Jónssonar žegar hann varš lögmašur sunnan og austan. Ķ enn öšru handriti (Lbs 847 4to) mynda nokkur žessara erinda upphafiš aš erfiljóši sr. Hallgrķms um Įrna lögmann Oddsson, en žau eru ekki ķ öšrum handritum aš žvķ kvęši, svo vitaš sé. Ekki er gott aš segja hvort skįldiš hafi sjįlft notaš erindin ķ fleiri en einum tilgangi eša hvort skrifarar bera įbyrgš į mismunandi hlutverki erindanna.

Metnašarfyllsta śtgįfan sem til er į kvęšum og sįlmum sr. Hallgrķms Péturssonar er śtgįfa Grķms Thomsens: Sįlmar og kvęši I-II (1887-90). Ķ fyrra bindinu eru sįlmaflokkar skįldsins (Samśelssįlmar, Passķusįlmarnir og Andleg kvešja) en ķ sķšara bindinu eru stakir sįlmar og veraldleg kvęši. Ķ formįla segir Grķmur aš til sé efni ķ žrišja bindiš, ž.e. Rķmur af Króka-Ref, Rķmur af Lykla-Pétri og Magelónu, Rķmur af Flóres og Leó (brot), Diarium, Umženkingar en žaš eru ķhugunarrit sem Hallgrķmur samdi ķ lausu mįli, kvöld- og morgunbęnir o.fl. Žrišja bindiš kom aldrei śt žannig aš žetta varš ekki heildarśtgįfa eins og til stóš. Löngu seinna voru rķmur Hallgrķms gefnar śt ķ ritröš Rķmnafélagsins; 1956 gaf Finnur Sigmundsson śt Króka-Refs rķmur og Rķmur af Lykla-Pétri og Magelónu ķ einu bindi og Rķmur af Flóres og Leó (eftir žį Bjarna Jónsson Borgfiršingaskįld og Hallgrķm) ķ öšru bindi.

Śtgįfa Grķms er fyrsta tilraunin til heildarśtgįfu į verkum Hallgrķms en aušvitaš ekki fyrsta śtgįfan į ljóšmęlum hans. Passķusįlmarnir komu śt mešan hann sjįlfur var enn į lķfi, 1666, og tępri öld sķšar komu sįlmar hans og kvęši śt, fyrst į Hólum 1755 og oftsinnis eftir žaš og voru žessar śtgįfur nefndar Hallgrķmskver. Fyrsta śtgįfa Hallgrķmskvers kom śt įriš sem Hįlfdan Einarsson kom til Hóla. Žar var hann skólameistari ķ žrjįtķu įr og gaf bęši Passķusįlmana og Hallgrķmskver śt mörgum sinnum og endurskošaši og endurbętti jafnan śtgįfurnar. Sķšasta śtgįfan sem hann gekk frį kom śt 1773 og er hśn mjög mikilvęg heimild og višmišun viš frįgang einstakra kvęša.

Žaš hefur lengi veriš stefnt aš heildarśtgįfu į verkum Hallgrķms į Stofnun Įrna Magnśssonar og meginįherslan lögš į aš ganga fyrst frį kvęšum hans og sįlmum. Žaš er langbrżnast žvķ aš Passķusįlmarnir eru til śtgefnir eftir eiginhandarritinu og rķmurnar eru til ķ įgętri śtgįfu. Jón Samsonarson sérfręšingur į Įrnastofnun żtti śr vör undirbśningi žessarar śtgįfu og lét mešal annars vinna kvęšaskrį žar sem skrįš eru öll ljóšmęli eignuš Hallgrķmi og hvar žau eru varšveitt ķ handritum eša eldri prentušum bókum. Žar sem flest ljóšmęlin eru ašeins varšveitt ķ afritum er eins og įšur segir aldrei hęgt aš treysta žvķ aš textinn sem valinn er til śtgįfu sé nįkvęmlega eins og skįldiš gekk frį honum - eša réttara sagt, žaš er nęsta vķst aš hann er ekki alveg eins og höfundurinn gekk frį honum. Vališ į textanum sem leggja skal til grundvallar er oft mikiš matsatriši. Ljóst er aš ķ hverju einasta tilfelli veršur aš skoša öll handrit sem geyma kvęšiš sem um er aš ręša.

Annar meginvandi varšandi žessa śtgįfu er aš taka afstöšu til žess hvaša ljóšmęli séu réttilega eignuš Hallgrķmi og hver ekki. Žaš er įkaflega algengt aš sama kvęši eša sįlmur sé bęši eignaš Hallgrķmi og żmsum öšrum. Žaš er stašreynd aš fręg skįld draga til sķn annarra kvešskap, žeim er eignaš meira en žau hafa raunverulega ort og hins vegar verša kvęši žeirra fyrir meiri breytingum en annarra, verša meiri almenningseign og erfišara aš komast aš žvķ hvernig „frumgeršin" var. Vissulega eru įkvešnar heimildir til, t.d. um žaš hvaš Hįlfdan Einarsson taldi réttilega eignaš Hallgrķmi og hvaš ekki og sjįlfsagt aš taka mark į žvķ. Hįlfdan merkir sum ljóšmęlin meš stjörnu og skżrir žaš svo: „... žar Asterisci finnast hiŖ psalmunum, ža er žad teikn til žess, ad sum exemplaria, sem vid hųnd eru, eigna ža ųdrum enn sr. Hallgrijmi." Auk žess sleppir Hįlfdan sumum ljóšum ķ sķšari śtgįfum en bętir öšrum viš og er full įstęša til aš hafa slķkt til višmišunar. Žaš er ein įstęša žess aš viš śtgįfu į kvešskap sr. Hallgrķms er naušsynlegt aš hafa hinar żmsu śtgįfur Hallgrķmskvers frį įtjįndu öld til hlišsjónar.

Annaš sem hlżtur aš vera a.m.k. vķsbending um höfund er vitnisburšur handrita. Mikilvęgt er aš athuga vel fyrirsagnir kvęša ķ handritum og reyna aš meta heimildagildi žeirra. En auk žess mį oft greinilega sjį į fyrirsögnum, įsamt meš lesbrigšum, hvernig skyldleika handrita er hįttaš. Žaš er ekki óalgengt aš sama kvęšiš sé eignaš tveimur til žremur höfundum. Žį veršur śtgefandi aš reyna aš greina milli handrita, taka fremur mark į eldra handriti en yngra, taka e.t.v. fremur mark į einum skrifara en öšrum, en žessi ašferš er aušvitaš ekki óbrigšul.

Sś śtgįfa sem nś er unniš aš į Įrnastofnun į aš vera vķsindaleg śtgįfa en ķ žvķ felst aš allar varšveittar uppskriftir hvers kvęšis eša sįlms eru athugašar įšur en valinn er sį texti sem birta skal. Kvęšiš er sķšan skrifaš upp oršrétt og stafrétt eins og žaš er ķ handritinu eša prentušu bókinni sem fyrir valinu veršur. Aš žvķ bśnu er gerš skrį yfir öll frįvik textans ķ öšrum handritum og loks er gert stemma eša ęttartré handrita. Žetta er aušvitaš seinleg og tķmafrek vinna, einkum ķ žeim tilfellum žegar kvęši er varšveitt ķ mörgum handritum eins og til dęmis Aldarhįttur sem er ķ rśmlega fjörutķu handritum og hefur auk žess oft veriš prentašur. En žaš er ekki nóg meš aš žetta taki langan tķma, einungis fįir hafa įhuga į žeim upplżsingum sem žarna koma fram. Hins vegar er naušsynlegt aš śtgįfa af žessu tagi sé til. Henni er ętlaš aš vera traust heimild um žaš hvernig kvęšin eru varšveitt og vera žannig grundvöllur undir ašrar śtgįfur t.d. ętlašar almenningi, skólafólki og fleirum, svo og žżšingar.

Žaš er ętlunin ķ žessari śtgįfu aš raša ljóšmęlum Hallgrķms saman eftir efni žar sem ómögulegt er aš raša žeim eftir aldri vegna óvissu um žaš hvenęr kvęšin voru ort. Žaš er žó ekki vandalaust aš raša eftir efni. Žaš er til dęmis alveg ljóst aš sś flokkun sem Grķmur Thomsen hefur ķ śtgįfu sinni er ónothęf, žar er reynt aš greina milli trśarlegs og veraldlegs efnis en sś skipting gengur ekki upp eins og danski gušfręšingurinn Arne Mųller benti į fyrir löngu ķ doktorsriti sķnu um Passķusįlmana frį įrinu 1922. Žetta vekur żmsar spurningar varšandi bókmenntagreinar og kvęšategundir sem Hallgrķmur leggur stund į. Žaš er žvķ spennandi rannsóknarefni aš taka kvešskap hans til athugunar bęši śt frį formi, innihaldi, myndmįli og stķl. Žį kemur ef til vill ķ ljós aš żmislegt sem hingaš til hefur veriš litiš į sem sérstakt einkenni į Hallgrķmi og lķfsvišhorfi hans eša dęmigert fyrir andlegt įstand Ķslendinga į sautjįndu öld į sér fyrirmyndir ķ evrópskri kvešskaparhefš og sżnir miklu fremur aš erlendir tķskustraumar ķ kvęšagerš, bęši trśarlegri og veraldlegri, hafa einnig nįš hingaš śt til Ķslands.

© Margrét Eggertsdóttir. Birtist upphaflega ķ ritinu Hallgrķmsstefna. Fyrirlestrar frį rįšstefnu um Hallgrķm Pétursson og verk hans (1997)


Mynd:

Brot śr sķšu 1r śr handritnu JS 337 4to. Mynd śr śtgįfu Landsbókasafns Ķslands - Hįskólabókasafns (1996).

(p) Rķkisśtvarpiš-Menningardeild 1998-2001